Kol rožė dar neturi vardo: metai, slypintys už naujos veislės
Pirmą kartą su rožių selekcininku susitikau 2010 metais.
Tuo metu lankiausi pas Meilland ir Delbard Prancūzijoje. Rožės jau buvo svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau po tos kelionės į jas ėmiau žvelgti kitaip.
Iki tol daugiausia pažinojau jau užbaigtą kūrinį: rožę gražiu vardu, neįprasta spalva, kvapu, verčiančiu pasilenkti arčiau, tobulos formos žiedu arba vijoklinę rožę, galinčią pakeisti sieną ar arką.
Tačiau niekada nebuvau iš tikrųjų supratusi, kiek visko įvyksta, kol ta rožė mus pasiekia.
Vaikščiodama po didžiulius Meilland laukus netoli Liono sužinojau kai ką, kas mane nuoširdžiai nustebino. Man pasakė, kad naujai sodo rožei sukurti gali prireikti maždaug devynerių metų.
Šiandien selekcijos programos skiriasi, o šis kelias gali trukti apie dešimtmetį ar net ilgiau. Tačiau tas skaičius man įsiminė.
Devyneri metai.
Devyneri metai nuo selekcininko mintyse kilusios idėjos iki akimirkos, kai jūs ar aš pagaliau galime pasirinkti tą rožę savo sodui.
Ir tie metai prasideda ne nuo žiedo. Jie prasideda nuo klausimo.
Kiekviena nauja rožė prasideda nuo tikslo.
Galbūt selekcininkas ieško ypač retos ar sunkiai išgaunamos spalvos. Galbūt siekiama išskirtinio kvapo, savitos žiedo formos, nepaprastai gausaus žydėjimo, didesnio atsparumo ligoms ar šalčiui arba geresnio augimo sode.
Kartais tikslas – sujungti kelias šias savybes.
Viskas prasideda nuo tėvinių augalų
Kai tikslas aiškus, kyla kitas sudėtingas klausimas: Kurios rožės turėtų tapti tėviniais augalais?
Tėvinių augalų parinkimas jau savaime yra tyrimas. Selekcininkai žinias kaupia daugelį metų: mokosi, kokias savybes perduoda atskiros linijos ir kurie jų deriniai galėtų priartinti prie siekiamo rezultato.
Tačiau gamta nesivadovauja techninių reikalavimų sąrašu.
Du kruopščiai parinkti tėviniai augalai nebūtinai susilauks tobulo palikuonio. Toli gražu.
Tūkstančiai galimybių
Pasirinktos rožės kryžminamos rankomis. Vieno tėvinio augalo žiedadulkės perkeliamos kitam. Jei apdulkinimas pavyksta, užsimezga erškėtuogės, o jų viduje pradeda formuotis sėklos.
Kiekviena sėkla – nauja genetinių savybių galimybė.
Man patinka apie tai galvoti taip, kaip galvojame apie vienos šeimos vaikus. Nors tėvai tie patys, kiekvienas paveldi skirtingą savybių derinį.
Rožėms galioja tas pats.
Todėl selekcininkai atlieka daugybę kryžminimų ir augina milžinišką skaičių sėjinukų. Jie nežino, kuris sėjinukas turės ieškomą savybių derinį – ir ar toks apskritai atsiras.
Vienas gali išauginti nuostabų žiedą, tačiau pats augalas bus silpnas. Kitas gali išsiskirti įspūdinga spalva, bet nepakankamu atsparumu ligoms. Dar kitas pirmaisiais metais atrodys labai perspektyvus, o vėliau nuvils.
O daugelis tiesiog nepasiūlo nieko pakankamai naujo, savito ar patikimo, kad būtų verta su jais dirbti toliau.
Tad selekcininkas atrenka. Ir vėl atrenka.
Iš tūkstančių lieka šimtai. Iš šimtų – dešimtys. Iš dešimčių gali likti vos keli.
O kartais, net ir įdėjus milžinišką darbą, nė vienas nebūna pakankamai geras.
Tuomet darbas prasideda iš naujo.
Apie tai retai susimąstome grožėdamiesi naujai pristatyta rože.
Rasti gražią rožę – tik pradžia
Manau, prieš tą apsilankymą įsivaizdavau, kad selekcininkui radus gražų naują žiedą sunkiausias darbas jau beveik atliktas.
Iš tiesų tai tik kito ilgo etapo pradžia.
Vien gražaus žiedo neužtenka.
Sodo rožė turi įrodyti, kad iš tiesų gali gyventi sode.
Todėl perspektyviausių augalų laukia dar ne vieni bandymų metai.
Ar augalas išlieka sveikas? Kaip jis auga? Ar žydi pakartotinai? Ar kiekvieną sezoną pasirodo vienodai gerai?
Kaip jis reaguoja į ligas? Kas nutinka nepalankiu oru? Kaip ištveria karštį, šaltį, lietų ir toli gražu ne idealias sąlygas?
Selekcininkas vis kelia klausimus.
O rožė turi vis į juos atsakyti.
Vienas ryškiausių tos kelionės prisiminimų – pasivaikščiojimas šalia ploto, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė beveik apleistas.
Ten augo piktžolės. Rožės neatrodė lepinamos. Tai nė iš tolo nepriminė nepriekaištingų parodomųjų sodų, kuriuos paprastai siejame su garsiais rožių selekcininkais.
Akimirką susimąsčiau, kodėl jomis, regis, niekas nesirūpina.
Tada supratau. Būtent toks ir buvo tikslas.
Šios rožės buvo bandomos.
Selekcininkams reikėjo pamatyti, kaip augalai elgsis, kai jiems nebus sudaromos lengvos gyvenimo sąlygos.
Ar jie išliks sveiki? Ar toliau augs? Kurios veislės susitvarkys pačios? Kurioms pradės nesisekti?
Bandymų laukas – ne parodomasis sodas.
Jo paskirtis – ne parodyti kiekvieną rožę gražią. Jo paskirtis – atskleisti tiesą apie augalą.
Man tai tikriausiai buvo didžiausią nuostabą sukėlusi viso apsilankymo akimirka.
Rožės nebuvo paliktos be priežiūros todėl, kad niekam nerūpėjo.
Jos buvo stebimos, nes kažkam rūpėjo pakankamai, kad išsiaiškintų tikrąsias jų galimybes.
Perspektyvūs augalai gali būti bandomi ir skirtinguose regionuose bei klimato sąlygomis. Rožė, gerai auganti vienoje apsaugotoje vietoje, atsakė tik į dalį klausimo.
Selekcininkams reikia suprasti, kaip ji elgiasi kintant temperatūrai, krituliams, ligų paplitimui ir auginimo sąlygoms.
Tik po ilgų stebėjimo metų veislė pradeda įrodyti, kad yra verta kito etapo.
Nereikėtų iš vienos rožės tikėtis visko
Pažintis su šiuo procesu pakeitė dar vieną mano požiūrio į rožes dalį.
Mes, sodininkai, kartais norime visko.
Norime nepaprastos spalvos, stipraus kvapo, tobulos žiedo formos, išskirtinio atsparumo ligoms, nuolatinio žydėjimo, didelio atsparumo žiemai ir vešlaus augimo – tik ne per vešlaus.
Taip pat norėtume gausybės žiedų, pageidautina pakankamai didelių, kad galėtume jų nusiskinti namams.
Ir geriausia, kad mums reikėtų įdėti labai mažai pastangų.
Gamta retai vienam augalui suteikia visas geidžiamas savybes aukščiausiu lygiu.
Selekcija dažnai yra menas rasti tinkamą pusiausvyrą.
Ypač neįprastos spalvos rožė ne visais kitais atžvilgiais bus stipriausia. Rožė, kurios pirmasis žydėjimas užgniaužia kvapą, vėliau tą patį sezoną gali žydėti kukliau.
Kita gali būti įprastesnės spalvos, bet tai atsvers puikia sveikata ir patikimumu. O dar kita vietą sode gali pelnyti dėl vienintelės nepamirštamos savybės: savo kvapo.
Tai nebūtinai reiškia, kad viena rožė geresnė, o kita blogesnė.
Tai reiškia, kad jos skirtingos.
Kiekvienas turime savo stiprybių. Nė vienas nesame tobulas.
Norint gerai pasirinkti rožę, svarbu suprasti, kurios savybės mums reikšmingiausios, ir vertinti kiekvieną veislę už tai, ką ji daro ypač gerai.
Labiausiai prisimenu žmones
Praėjus daugeliui metų, dar viena tų apsilankymų dalis įsiminė taip pat stipriai kaip ir pats techninis procesas.
Patys žmonės.
Leidžiant laiką su rožių selekcininkais sunku nepastebėti jų aistros savo darbui.
Man niekada neatrodė, kad tai profesija, kurią žmonės pasirinko vien tam, kad apmokėtų sąskaitas.
Jų entuziazmas buvo juntamas.
Jie galėdavo visą dieną vaikščioti su jumis po laukus, tyrimų zonas ir bandymų sklypus.
Paaiškindavo, ką stebi, ką tikisi patobulinti, kodėl svarbi viena, regis, visai menka savybė ir kodėl kito augalo tenka atsisakyti.
O tada, praėję pro tūkstančių tūkstančius augalų, su pasididžiavimu parodydavo tas dvi veisles, kurias jiems pagaliau pavyko išvesti.
Dvi.
Po nesuskaičiuojamų kryžminimų, sėjinukų, bandymų ir nusivylimų.
Pirmą kartą tai išgirdus sunku suvokti.
Tiek žemės. Tiek žinių. Tiek augalų. Tiek metų.
Ir galbūt galiausiai tik viena ar dvi veislės priverčia selekcininką sustoti ir ištarti tuos žodžius.
Iki šiol prisimenu, su kokiu pasididžiavimu mums buvo rodomos tos rožės. Ne tarsi pristatant dar vieną prekę, o tarsi rodant savo rankomis sukurtą kūrinį.
Kai supranti, kas vyko iki tol, tas pasididžiavimas tampa visiškai suprantamas.
Prieš gražų vardą būna kodas
Šiame procese mane žavi dar vienas dalykas.
Didžiąją kūrimo laikotarpio dalį rožė dar neturi gražaus vardo, kurį vėliau atpažįstame kataloge ar augalo etiketėje.
Ji gali būti tiesiog sėjinukas, atrinktas augalas arba kodas.
Prieš prasidedant aplink ją kuriamai istorijai, augalas turi įrodyti savo vertę.
Tik gerokai vėliau, selekcininkui nusprendus, kad veislė verta būti pristatyta, ji įgyja vardą, kuriuo ją galiausiai pažins sodininkai.
Po daugelio metų mes ją galime sutikti kaip Pierre de Ronsard, Papa Meilland ar kitu vardu, kuris tampa pažįstamas rožių mylėtojams visame pasaulyje.
Mums vardas dažnai yra santykio su rože pradžia.
Selekcininkui jis ateina po daugelio darbo metų, kurių mes nematėme.
Kodėl šis darbas nusipelno pagarbos
Supratusi, kiek darbo reikia rožei sukurti, į selekcininkų teises ir licencijavimą ėmiau žiūrėti visai kitaip.
Tokie terminai kaip saugoma veislė, selekcininko teisės ar licencija gali skambėti gana teisiškai ar komerciškai.
Tačiau už jų slypi kai kas labai žmogiška.
Kažkam kilo idėja. Kažkas tikėjo, kad galima sukurti geresnę ar kitokią rožę.
Komandos kryžmino augalus. Augino sėjinukus. Atmetė tūkstančius augalų. Toliau dirbo su tais keliais, kurie teikė vilčių.
Juos bandė. Laukė. Stebėjo sezoną po sezono.
Šiam procesui reikėjo žemės, tyrimų, žmonių, specialių žinių ir didelių investicijų.
Ir praėjo metai, kol kas nors galėjo sužinoti, ar iš viso to darbo gims pakankamai gera pristatymui rožė.
Toks kūrinys turi vertę.
Kaip gerbiame autoriaus, menininko ar dizainerio darbą, taip, manau, turėtume gerbti ir žmones, kuriančius naujus augalus.
Kalbant apie saugomas veisles, darbas per įgaliotus platinimo kanalus yra vienas būdų pripažinti jas sukūrusio selekcininko darbą.
Mums tai ne vien taisyklės laikymasis. Tai pagarba.
Pagarba žinioms.
Pagarba investicijoms.
Pagarba nesėkmingų bandymų metams, kurių niekas nemato.
Ir visų pirma – pagarba aistrai, slypinčiai už rožės.
Kai kitą kartą rinksitės rožę
Kitą kartą žvelgdami į naują veislę, akimirką stabtelėkite, prieš klausdami, ar ji atitinka visus jūsų norus.
Verčiau pažvelkite, kuo ji ypatinga.
Galbūt kažkas ilgus metus stengėsi išgauti būtent tą atspalvį.
Galbūt kvapas buvo savybė, dėl kurios nebuvo sutinkama nusileisti.
Galbūt tikrasis laimėjimas ne taip iškart krinta į akis: gera sveikata, pakartotinis žydėjimas ar gebėjimas patikimai atlaikyti sudėtingas sąlygas.
Prisiminkite, kad prieš jus esanti rožė kadaise buvo vienas mažas sėjinukas tarp tūkstančių.
Kažkas ją pastebėjo. Kažkas patikėjo, kad verta tęsti.
Ją atrinko. Bandė. Laukė.
Stebėjo sezoną po sezono.
Ir galiausiai, po maždaug dešimtmečio – kartais ir ilgiau – ji gavo vardą ir atkeliavo į mūsų sodus.
Po to apsilankymo 2010 metais į rožes jau niekada nebežiūrėjau taip pat.
Galbūt dabar ir jūs žvelgsite į jas kitaip.
Jei skaitant šią istoriją jūsų dėmesį patraukė Pierre de Ronsard, galbūt patiks ir straipsnis Tinkama rožė netinkamoje vietoje: ko mane išmokė Pierre de Ronsard .
Ilga selekcininko kelionė galbūt jau baigėsi, tačiau jūsų sode prasideda nauja. Mūsų rožių priežiūros giduose rasite praktinių patarimų apie sodinimą, laistymą, tręšimą ir priežiūrą skirtingais metų laikais.